švykštulys

švykštulỹs sm. (3^b) 1. Brs, Skd švykščiamas alsavimas, dusulys: Švykštuo[ja] švỹkštulį įgavęs į plaučius Šts. Ana tokį turėjo švỹkštulį nu pat jauno Ms. Kosulį vaikelis turėjo, teip su švỹkštuliu ir mirė KlvrŽ. Ans tur švykštulį gerklėje, kad kos sausai J. Kad bėga greitai, užpuola švykštulỹs J. Dabar jinai pasveiks, kiek jai dar pasveikti galima su anuo švykštuliu krūtinėje I.Simon. 2. scom. kas švykščia, švykštuoja, dusulį turi: Nesakyk, tas švykštulỹs dar pėstas į Skuodą nueina Skd.